_2017 m. kovo 11 d. pamokslas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje_
Šiandien švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Negalima pamiršti, kaip Aukščiausiosios Tarybos salėje sovietinio herbo vietoje kilo Lietuvos Trispalvė. Tą momentą mes įsipareigojome Lietuvos valstybei. Tačiau šis įvykis buvo įmanomas tik todėl, kad Nepriklausomybę nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios savo rankomis atnešė daugybė jai įsipareigojusių žmonių. Ypač svarbi auka tų, kurie sovietmečiu ėmė Nepriklausomybę kaip savo naštą ir ją nešė, kad galėtų perduoti kitiems. Tai partizanai, disidentai, slaptos spaudos leidėjai. Tai tie, kurie prieš 45-erius metus išleido pirmąjį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numerį. Tai sovietų persekioti vyskupai, kunigai, vienuolės ir pasauliečiai. Tai kiekviena slapta sakramentams ruošusi kaimo mokytoja, mokiusi vaikus tiesų, kurios gimdo žmogaus širdyje laisvę.
O šiandien Evangelijoje Jėzus mums kalba apie priešų meilę. Gal kartais Jis nori iš mūsų neįmanomo dalyko? Mums sunku mylėti brolius, o Jėzus prašo mylėti priešus. Įsivaizduokite žmogų, jau nebe jauną, penkiasdešimtmetį, kurį teismas neteisingai nuteisia kalėti. Ar galima prašyti, kad jis mylėtų teisėją, tardytojus ir prižiūrėtojus, pasmerkusius jį nepelnytai bausmei? O jei šį žmogų, išėjusį iš kalėjimo, vėl suimtų, jau 56-erių, ir dar sykį neteisingai nuteistų kalėti? Ar prašytume jo mylėti priešus? O jeigu, išėjusį į laisvę, po kiek laiko, jau 73-ejų metų senuką, jį dar kartą pasiųstų į kalėjimą dešimčiai metų? Ar galima būtų prašyti šio trečią kartą nepelnytai kalinčio vyro mylėti jį persekiojančius?
Šis vyras – tai Teofilius Matulionis, tai jo istorija. Arkivyskupas Teofilius pasakojo: „Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų. Tardoma buvo naktimis ir ilgai. [...] Taip prabėgo daug naktų. Vieną kartą užsiminiau, kad dėl manęs jie turi tiek vargti... Matyt, tas pasakymas buvo toks paprastas ir kartu nuoširdus, kad pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį tardytojas išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man duodamas pasakė: „Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas!“ [...] Tas tardytojo gestas sugraudino mane iki ašarų ir yra vienas jautriausių išgyvenimų“, – pasakoja arkivyskupas.
Meilė priešams gimsta iš meilės Dievui. Arkivyskupas Teofilius galėjo užjausti savo tardytoją todėl, kad labai mylėjo Dievą. Meilė Dievui leidžia žvelgti į dalykus tiesos šviesoje. Mes galime teisingiau matyti save pačius, savo artimą ir geriau suprasti, kas yra mūsų tikrasis priešas.
Kodėl Jėzus kalba mokiniams apie meilę priešams ir persekiotojams? Nes Jis žino, kad kiekvienas Jėzaus mokinys visais laikais bus persekiojamas. Ne tik Jėzaus laikais ir krikščionybės pradžioje, ne tik sovietmečiu, bet ir šiandien Jėzaus mokiniai yra persekiojami. Šiandien Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Azijoje ir kitur krikščionys dėl tikėjimo yra kankinami, gyvi sudeginami, kitaip žudomi. Vakarų valstybėse yra atvejų, kai darbo netenka abortų nedarantys medikai, o vyskupai yra teisiami dėl mokymo, jog santuoka sudaroma tarp vyro ir moters. Krikščionys sulaukia paniekos ir viešo pašiepimo, kad jų pažiūros pasenusios, neatitinka pažangios visuomenės, iš tikėjimo kylantys argumentai laikomi nepagrįstais. Šiandien, kaip ir sovietmečiu, bandoma supriešinti tikėjimą ir protą.
Bet kokia viso to šaknis? Laiške efeziečiams apaštalas rašo: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Kitaip tariant, tikrasis žmogaus priešas yra velnias. Nuo pasaulio pradžios iki jo pabaigos kiekvieną dieną vyksta kova dėl žmogaus sielos. Nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų šios kovos dalyvis – sąmoningai tai suvokdamas ar nežinodamas. Šiame vieninteliame kare mes visi esame pašaukti į privalomąją tarnybą; čia nėra būdo išsipirkti ar pasiūlyti savanorį vietoje savęs.
Jėzus, žinodamas, kad iki pat pasaulio pabaigos kiekvienas Jo mokinys, dar daugiau – kiekvienas žmogus turės grumtis su velniu, kviečia mylėti savo priešus ir už juos melstis ne todėl, kad turime mylėti velnią. Jo vieno mes turime neapkęsti. Tačiau Jėzus žino, kad kiekvienas žmogus dėl sielos turi kovoti su velniu. Vadinasi, mūsų priešai ir persekiotojai taip pat. Visada yra vilties, kad žmogus nusigręš nuo neteisybės, nuo nuodėmės, nuo velnio ir atsigręš į Dievą. Dėl to Jėzus kviečia mylėti priešus ir melstis už persekiotojus. Tai reiškia, kad Jis kviečia mus kovoti ir už savo, ir už savo brolio sielą. Evangelija moko atsakomybės už artimą. Kai mano širdyje gimsta pyktis, turiu prisiminti, kas yra mano priešas, kuris puola ir mane, ir mano brolį.
Jėzus šiandien mus taip pat moko rimtai žiūrėti į dvasinę kovą. Šios kovos ginklai: malda, dažna išpažintis ir Komunija, pasninkas ir geri darbai. Arkivyskupas Teofilius gavėnios metu net kalėjime stengėsi rasti būdų apsimarinti ir pasiruošti Velykoms. Jis žinojo, kad Dievui yra mielos ir pačios mažiausios atsižadėjimo dovanos. Arkivyskupo atsiminimuose dažnai iškyla pasakojimai apie atliktą išpažintį: štai vežamas kalinių sunkvežimiu jis atlieka išpažintį kitam suimtam kunigui. Dvasinė, o ne išorinė kova užgrūdino arkivyskupą Teofilių. Todėl jis galėjo atlaikyti sovietinės sistemos spaudimą, ir parodė dar didesnį tvirtumą, kai tiek daug kančių patyręs neužkietino širdies ir negyveno pykčiu persekiotojams.
Neseniai girdėjau istoriją apie močiutę, kurios gyvenimas, atrodytų, nebuvo ypatingas. Senatvėje ji gyveno giminaičių namuose. Kiekvieną dieną ji pradėdavo malda, tada dirbdavo, ką pajėgė, o vakarais vėl ilgai meldėsi. Trečiadieniais ir penktadieniais pasninkavo ištisus metus, bet tyliai, viena pati sau. Kai jos tuose namuose neliko, – pasakojo artimieji, – staiga pasijuto, tarsi namai neteko savo sargybinio. Jos tyli malda, darbas ir pasninkas sergėjo tuos namus. Kaip reikia Lietuvai tokių sargybinių. Lietuvai reikia gerų krikščionių. Tokių, kurie rimtai žiūrėtų į dvasinę kovą ir kuriems rūpėtų jų pačių ir jų brolių išganymas.
Rimtai žiūrėkime į pareigą būti Lietuvos ir pasaulio taikos sargybiniais. Ši taika gims iš maldos ir atgailos, kaip mokė prieš šimtą metų Fatimoje pasirodžiusi Mergelė Marija. Karštai melskime Dievo Motiną ne tik Rusijos atsivertimo, bet ir viso pasaulio, ir Lietuvos atsivertimo. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje lankydamasis šventasis popiežius Jonas Paulius II lietuviškai tarė: „Atsiųsk, Viešpatie, savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą.“ Prašykime Šventosios Dvasios, kad Ji atnaujintų Lietuvos veidą, atnaujintų Lietuvos žmonių širdis ir jas pripildytų meilės Dievui ir meilės artimui. Amen.
Bernardinai.lt
Nuotrauka: Arkivyskupas Gintaras Grušas. Dainiaus Tunkūno nuotrauka
